Šį penktadienį, birželio 17 dieną Vilniui kunkuliuojant kultūros ir meno festivaliu „Kultūros naktis“, galerija “MOrka” irgi naktinėja. 19 val. fotografijų parodos “Viskas, kas žmogiška” autorius, Ramūnas Danisevičius ves ekskursiją per savo parodą. Galerija vaišins žiūrovus beržo grybo arbata. Taip pat Jūs galėsite pasigrožėti nauja ekspozicija galerijos ofise-studijoje. Galerija dirbs iki 22 val.
„Viskas, kas žmogiška…“ – sako Ramūnas Danisevičius ir nutyla. Kiekvienas tą pauzę gali užpildyti savaip. Filosofas, žinoma, viską sukomplikuoja. Banalybę – „Klysti yra žmogiška“ išverčia į išvirkščią pusę, kaip pirštinę – ir pasako: „Neklysti yra nežmogiška“. Juoktis ir verkti. Mylėti ir būti nemylimu.
Kaip svarbu yra pamatyti ir pabandyti suprasti kitaip – nutylėjimus, ašaras, priekaištus, netikrus atodūsius ir užknisančių pokalbių – visus tuos ženklus, kuriuos mums siunčia pasaulis. Žmonės. Gyvuliai ir augalai. Ženklus, kuriuos reikėjo pabandyti suprasti. Pamatyti daugiau, nei matosi. Nusigręžti nuo kai kurių dalykų, kad pamatytum tai, ko nesimato. Fotografija padeda sustoti, iškristi iš srovės, kuri, rodos, neša pirmyn, šviesyn, ateitin. Kai taip tingisi praregėti. Nes praregėjimai – tai neviltys. Pabudimai iš sapno.
Ir todėl reikia pergyventi. Reikia jaudintis ir per-gyventi. Kas nesijaudina – nesugeba per-gyventi. Iš-gyventi tų pačių dalykų – kelis kartus. Kaip svarbu – susikurti distanciją, sustabdyti laiką ir juo gėrėtis. Pergyventi – koks puikus žodis, reiškiantis galimybę – perdaryti viską, kas buvo: perpasakoti prisiminimus, persigalvoti jausmus, perjausti praeitis. „Pergyvenantis“ – gyvena ir jaučia iš naujo. Kaip smagu yra per-gyventi. Kaip smagu yra viską pajusti kitaip: kokios sūrios yra atgailos ašaros. Koks laimingas gali būti, perkalbėdamas ir peržiūrinėdamas netgi buvusias nesėkmes ir nelaimes. Kiek gyvenime daug paslapčių, praradimų ir nevilčių – bet ir netikėtumo stebuklų.
Gal todėl žmonės sudeda tokias dideles viltis į menus: į ryškiausią galimybę įprasminti pasaulį, jį pakartojant. Juk viskas, kas nepakartojama – išnyksta be pėdsako. Visas gyvenimas yra pradingusių ir prasmegusių akimirkų virtinė. Sekundžių, valandų ir metų kapinynas. Kurį galima atgaivinti tik valios, įtampos, vilties ir noro pastangomis. Ir, žinoma, meilės jėga. Sugebėjimas pakartoti išnykusias praeitis, paversti jas matomomis, jaučiamomis, gyvomis, prieinamomis sau ir kitiems – irgi yra stebuklas. Ir tas stebuklas vadinasi menas. Niekas neturi prasmės, kol nepagalvoji, nesustoji, nepamatai buvusių dalykų dar kartą. Kol jie neatsitinka dar sykį ir dar kartą tavyje.
Stabtelkim, bet ne veikdami, ne lėkdami, ne skubėdami, o tik apžiūrinėdami tai, kas buvo. Beviltiškai nykstančio laiko sroves. Atgamindami ir atkurdami išnykusius pasaulius ir rodydami juos kitiems. Stebėdami ir atkartodami save ir kitus – buvusius, jau nebesančius, bet vis dar kažkaip, kažkodėl dar ne visai prapuolusius. Pasiklydusius kasdienybės skruzdėlynuose, įsivėlusius rūpesčių arba malonumų tankmėse, įsibridusius, pasinėrusius negrąžinamo laiko upėse. Kur viskas plaukia ir neša tenai, kur viskas jau buvo, ir ten, kur greitai jau nieko nebus.
Liutauras Degėsys